Automobilis ir vairuotojas

Psichologijoje automobilis ir vairuotojas gali atspindėti mūsų santykį į pasaulį, save, kitus

Dirbdamas psichologo darbą pastebėjau, kad edukuodamas savo klientus labai dažnai naudojuosi automobilio ir vairuotojo metaforomis, kaip asmens gyvenimo ir asmenybės analogijomis. Čia bandysiu apjungti jas į vientisą tekstą. Retsykiais skliaustuose paaiškinsiu kaip viena ar kitą metaforą suprantu pats, tačiau tai jokiu būdu neturi stabdyti skaitytojo vaizduotės. Rašydamas naudosiu pirmąjį asmenį, nes, mano manymu, daugeliu atvejų tik asmeninė patirtis gali paliesti kitą asmeninę patirtį.

Mano, kaip, manau, ir daugelio automobilis (t.y. aš) vienaip ar kitaip kartais sustreikuoja (sunku rasti motyvacijos darbui, santykiams, tobulėjimui, saviugdai), gęsta (trumpi pasiryžimai keistis baigiasi atkryčiais prie senųjų įpročių), skaudesniais atvejais nuvažiuoja į šalikelę ir sustoja (kai jaučiuosi pasimetęs, nežinantis, nebe susigaudantis savo jausmuose, tiksluose ir siekiuose), o katastrofiškais momentais tiesiog nusuka savo ratus į pakelės griovį (kai savo vertybių pradedu siekti disfunkciniais būdais: alkoholiu, raminamaisiais, pykčiu ir t.t.). Žodžiu, vienokia ar kitokia forma mano automobilis neatlieka pagrindinės funkcijos: judėti iš taško A į tašką B. Taško A nepasirinkau – gimiau ir tiek, tačiau tašką B galiu pasirinkti ir judėti link jo. Gal ne pačia tiesiausia linija, tačiau visgi ta kryptimi.

Kai gedimus ignoruojame

Kaip tvarkausi su gedimais? Neretai juos tiesiog ignoruoju ir patogiai sėdžiu automobilio krėsle – nesivarginu ir laukiu, kol laikas pats viską sudėlios į savo vietas (negalvoju apie pokyčius, nes nemanau, kad kažką reikia keisti). Kai gedimas per daug akivaizdus, dažniausiai sėdžiu pakelėje ir raudu pasikūkčiodamas. Apverkiu savo automobilį, kad jis apdaužytas ir apibraižytas (kiek daug man gyvenime teko patirti skausmo), išblukusios pilkos spalvos (koks jis neįdomus), su menkom arklio galiom (be tikslo, savirealizacijos galimybių), pirmųjų šeimininkų (tėvų) nemylėtas ir nesaugotas, o pakeleivių dar ne kartą ir apvogtas (nenusisekusių romantinių santykių sukeltas skausmas). Verkti šalikelėje – man vieniša, o kitiems keista, neįprasta ir atgrasu. Didelio (gyvenimo) greičio mėgėjai pralekia pro tave, kaip pro įskilusį medinį rymuonėlį, tupintį šalia seno ir užmiršto bažnytkaimio kryžkelės. Jie, man nepavijamu greičiu, prašvilpia savo naujais, prabangiais, originaliais, išskirtiniais, unikaliais automobiliais.

Kaip atrodau aš? O kaip kiti?

Matau tuos automobilius, kas dieną pravažiuojančius pro mane darbe, gatvėje, vakarėlyje penktadienį, klasiokų susitikime, bare, parduotuvėje, laiptinėje. Ir jie lyg specialiai šmėžuoja man ant kelio, tarsi girdamiesi ir maivydamiesi savo tobulumu. Tačiau greičiausiai mano pykčio pritvinkusi vena pradeda pulsuoti nuo tų, kurie ne tik pravažiuoja, bet dar tarsi su patyčios gaidele papypsina man savo garsiniais signalais iš fb, instagramo, delfio… (dažnai supykstame ir/ar nuliūstame lygindami savo gyvenimą su kitų gyvenimais, arba tiksliau lygindami savo gyvenimą su kitų įrašais apie jų gyvenimą socialiniuose tinkluose). Niekada tokių, pseudo-vertybes propoguojančių, nekviečiu sau į pagalbą. Juos visus palydžiu, vairuotojui jau klasika spėjusiu tapti, tarptautiniu pirštų gestu (jei kitus matome tik kaip siekiančius mums pakenkti, normalu, kad su jais bendrausime atitinkamai: būsime grubūs, impulsyvūs, atstumiantys.). Taigi sėdėti šalia sugedusio automobilio – vieniša. Nematau nei vieno panašaus į save, bet kuria kryptimi nematau nė vieno atidengto kapoto.

Jei kartais kiti (gyvenimo) eismo dalyviai ir stabteli, tai tik tam, kad kaip formulės 1 bolidai užsipiltų naujo kuro (idėjų, norų, svajonių, tikslų), pasikeistų padangas į minkštesnes ar kietesnes (taptų lankstesni ar rigidiškesni) arba, kad kas sezoną dar labiau patobulėtų (laipsniais, partneriais ar vaikais). Tai kodėl gi, bl*t, maniškis stovi ir žiūri į tą tašką B ir nesusitvarko.

Kodėl aš, kodėl man, kodėl čia ir dabar?

Šalia verkšlenimo ir lyginimosi su kitais, dažnai savęs klausiu KODĖL? Kodėl aš toje pakelėje? Kodėl man kliuvo toks prastas automobilis? Kodėl esu toks vienišas…? Būtų gerai, jei palikčiau tai tik retorinio klausimo rėmuose. Tačiau… Niurksodamas vienas prisigalvoju pačių fantasmagoriškiausių atsakymų į šiuos klausimus. Dar po kurio laiko susidraugauju su šiais bandymais atsakyti į neatsakomus klausimus. Galų gale mane aplanko nušvitimas ir pradedu įtikėti savo ,,išmąstytais“ atsakymais, laikyti juos nenuginčijamais faktais. Keletas pavyzdžių… Mano automobilis nevažiuoja todėl, kad Dievas ir visas pasaulis nenori, kad jis važiuotų. Man niekada nesisekė jo vairuoti, tiesiog gimiau su atimtomis vairuoti teisėmis. Yra kažkas, kas mano automobilį nuolat gadina, specialiai (santykiai su tėvais, partneriu, draugu). Jis tiesiog nevertas būti lygiaverčiu eismo dalyviu (aš esu nevertas, kad mane priimtų tokį, koks esu). Galiausiai pradedu save įtikinėti, kad jis jau niekada nebe užsives (mano gyvenimas pasmerktas).

Nemylimam automobiliui gesti yra normalu.

Pataisykite mane jeigu klystu, bet manau, logiška manyti, jog raudos, klausimai – atsakymai (tingus sėdėjimas ant kelkraščio) automobilio nepataisys; visa tai neišmokys manęs ir auto-mechanikos įgūdžių; taip neatsiras noras atsistoti ir ieškoti pagalbos. Prireikė laiko visą tai suvokti.

Atsikelti ir pradėti rūpintis

Nuo suvokimo prasidėjo bandymai atsiremti į šaltą asfaltą ir iš lėto kelti savo subinę tiek, kad išsitiestų keliai. Pavyko ne iš karto…. Neiškarto pavyko ir pamėginti pasitikėti „siekiančiu pakenkti“ žmogumi. Sunkiai iš gerklės ištraukiau žodį „prašau“. Dar ne kartą sėdau ir stojau. Ir verkšlenau. Tačiau visos šios kelionės metu išmokau, – automobilio gedimas yra normali įvykių pasekmė – kaip važiuoju, taip ir sugestu: jei bandau visus aplenkti (stengiuosi būti geriausias, tobulas, pirmas), jei impulsyviai manevruoju (stengiuosi prisitaikyti prie visų ir prie visko), jei nesisaugau duobių, šulinių ir bortelių (atiduodu save disfunkciniams santykiams, pastatau save į keblią situaciją), jei nepašildau žiemą prie -20 (jei neparodau meilės sau sunkiomis akimirkomis), jei nenuvažiuoju profilaktiškai į autoservisą (nesirūpinu savo psichikos sveikata)… Normalu, kad automobilis ,,pasakys“, kad juo reikia pasirūpinti nuodugniau.

Naivu būtų tikėtis, kad tašką B pasieksiu sėdėdamas kelkraštyje, keiksnodamas kitus, arba perdažydamas automobilį kita spalva (pakeitęs darbą, partnerį, valstybę).

Nemylimam automobiliui gesti yra normalu. Eidamas pakartotinius vairuotojų kursus (savęs pažinimo keliu), taip pat išmokau, kad dažną gedimą galima pastebėti, prisiminus užmesti akį į prietaisų skydelį. Prieš automobiliui sustojant ten užsidega atitinkamos lemputės (jausmai, emocijos, poreikiai) įspėjančios apie galimas pasekmes. Jei laiku pastebėčiau tas įvairiomis spalvomis žybsinčias lemputes, galėčiau iš karto sureaguoti į, pavyzdžiai, bako ištuštėjimą (tikslų nebuvimą), tepalų susinaudojimą (interesų trūkumą) ar akumuliatoriaus sutrikimus (motyvacijos stoką).

Turiu rūpintis savo automobiliu tiek pats, tiek prašydamas kitų pagalbos. Kartais tai vargina, bet tai būtina. Juk naivu būtų tikėtis, kad tašką B pasieksiu sėdėdamas kelkraštyje, keiksnodamas kitus arba perdažydamas automobilį kita spalva (pakeitęs darbą, partnerį, valstybę).

Posted in Psichologija, Rokas Saulevičius, Saviugda.