nepriklausomybė

„Čiulpti nykštį ir čiulpti krūtį – skirtingi dalykai“ – Skarderud

Nepriklausomybė tarpusavio santykyje – tai pasikliovimas savimi, kai mūsų mintims, jausmams, sprendimams įtakos nedaro aplinkiniai. Kartu tai mūsų bendro egzistavimo ignoravimas ir pagalbos poreikio nepripažinimas. Į tarpusavio bendravimą ir santykį įsitraukiama paviršutiniškai, daugiau domimasi savimi.

Ir imame ir duodame

Norvegų psichiatras ir kultūrologas F. Skarderud kalba apie mūsų aštrių ir rizikingų pojūčių siekimą, kai bandome ko nors prisipildyti (kaip šokimas su parašiutu): „Žmogus pats ir duoda, ir ima. Tai į save nukreiptos gyvenimo pratybos uždarame gyvenimo rate. Šitaip begėdiškai tiksliai atveriama vienatvė. Įkyri vienatvės rizika kyla iš to, kad mūsų kultūra garbina individą – asmenybę. Čiulpti nykštį ir čiulpti krūtį – skirtingi dalykai. Šuolis su parašiutu nėra pernelyg rizikingas. Jis tėra tikrosios gyvenimo rizikos mėgdžiojimas. Meilė, nuoširdumas ir kiti dalykai – štai tikroji rizika.“

Mums yra įgimtas artumo, intymumo troškimas, kuris, siekiant kuo didesnės nepriklausomybės, yra slopinamas. Mes užkertame galimybę iš tikrųjų pažinti kitą žmogų ir būti jo pažintam. Šaltumas, abejingumas, intymumo vengimas – dažnai tai yra gynybinės reakcijos, kylančios iš baimės atsidurti priklausomo žmogaus pozicijoje. Visiška nepriklausomybė veda į būseną, kai teigiama – „man tavęs nereikia“.

Santykiai ir nepriklausomybė

Sveikiausiu santykių tipu, nors apie tai kalbama palyginti nedaug, laikoma abipusė (arba tarpusavio) priklausomybė (angl. interdependency). Tokie santykiai yra subalansuoti, juose du brandūs žmonės yra kartu neaukodami savęs ir neišduodami savo vertybių. Paradoksalu, bet esant abipusei priklausomybei, abu partneriai yra autonomiški, jie gali gyventi vienas be kito, tai jų nesužlugdytų. Tačiau taip pat natūralu, kad du žmonės, būdami kartu prisiriša vienas prie kito, rūpinasi ir siekia artumo. Svarbus skirtumas nuo priklausomybės yra tai, kad galia tokiuose santykiuose yra paskirstyta ir abiejų partnerių poreikiai tenkinami subalansuotai. Kiekvienas prisiima atsakomybę už savo jausmus, veiksmus ir indėlį į bendrą santykių kūrimą. Svarbu tai, kad partneriai nebijo būti atviri ir nuoširdūs.

Šiuos tris santykių tipus, arba asmenybės raidos stadijas, apibendrinti galima taip: Priklausomybė – aš negaliu be tavęs gyventi. Nepriklausomybė – man tavęs nereikia. Abipusė priklausomybė – aš tave gerbiu, vertinu ir branginu.

Santykiai – tai raida

Norvegų mokslininkas R. Kvalsund teigia, kad priklausomybė, nepriklausomybė ir abipusė priklausomybė yra nuoseklios asmenybės raidos stadijos. Jis sako, kad abipusė priklausomybė prasideda tada, kai vaikas ar suaugęs pradeda tikslingai domėtis ir rūpintis kitu žmogumi taip kaip savimi. S. Covey savo garsioje knygoje 7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai taip pat remiasi šiomis trimis asmenybės raidos stadijomis ir aprašo įpročius, brendimo proceso metu padedančius tolygiai pereiti iš priklausomybės į nepriklausomybę ir iš nepriklausomybės – į tarpusavio priklausomybę.

Mes negalime peršokti iš vienos raidos stadijos į kitą, jos visos yra būtinos. Mūsų visuomenėje nepriklausomybės siekimas yra itin akcentuojamas ir aukštinamas, o tolimesnei asmenybės raidos stadijai – tarpusavio priklausomybei – skiriama kur kas mažiau dėmesio, nors būtent abipusiai priklausomi santykiai mums gali suteikti daugiausiai džiaugsmo ir leisti patirti meilę.

O kokie yra jūsų santykiai? Tiek gyvenime, tiek terapijoje pastebiu, kad abipusiškai priklausomi santykiai pasitaiko ne taip ir dažnai. Paprastai vyrauja arba pernelyg didelė priklausomybė, kai žmonės negali vienas be kito, yra tarsi susilieję. Arba, priešingai, partneriai yra pernelyg nepriklausomi, vengia ir bijo artumo. Bet kuriuo atveju reikia sąmoningumo, kad pamatytume, kur esame šiuo metu ir kur mums reikėtų (o tiksliau – kur norėtume) stiprėti ir įgyti daugiau drąsos.

Jovita Klevinskienė, psichoterapeutė

Šaltinis: pauze.lt

Posted in Be kategorijos, Jovita Klevinskienė, Psichologija, Santykių psichologija, Uncategorized and tagged , , , , .