nevaisingumas

Motinystė ir tėvystė, – pasirinkimas?

Daugelis moterų, taip pat neretai ir vyrų, savo gyvenimo tikslu ir prasme įvardina šeimos sukūrimą. Sutikti artimą žmogų, su kuriuo norisi praleisti savo gyvenimo laiką – dažna žmogaus siekiamybė. Ją lydi vertybė – meilė. Šeima dažniausiai suprantama ne tik kaip dviejų partnerių sąjunga, bet ir jų auginami vaikai. Meilės sąvoka dar prasiplečia, kai mylime ne tik savo antrąją pusę, bet ir savo vaikus. Tuo metu, nevaisingumas – faktiškai pamirštama tema.

Visgi, neretai poroms kyla abejonių: „Turėti ar neturėti vaikų?“, kurį dažnai lydi kiti klausimai: „Ar „normalu“ neturėti vaikų? O ar „normalu“ nenorėti turėti vaikų?“ Kas „normalu“ dažnai mums nurodo visuomenė, todėl ir poroms dažnai tenka girdėti panašius klausimus: „Kada bus vaikų?“. Aplinkiniai greiti teisti ir primesti savo nuomonę. Deja, dažnai tokie klausimai paliečia gilesnius poros jausmus ir išgyvenimus.

Turėti ar neturėti vaikų yra pačios poros apsisprendimas ir atsakant į klausimus. Ar mes norime vaikų? Kodėl mes norime (nenorime) vaikų? Ką vaikas atneš į mūsų gyvenimą? Ką prarasime turėdami vaiką? Ką mes atnešime į vaiko gyvenimą? Šie ir panašūs klausimai padidina mūsų sąmoningumą ir atsakomybę. Vaikai nėra tai, kas yra neišvengiama ir privalu visiems. Apskritai, gyvenime nėra nieko privaloma – mes patys kuriame savo gyvenimą ir sprendžiame, kokio jo norime. Taigi čia vienas aspektas – apsisprendimas turėti ar neturėti vaikų.

Nevaisingumas. Kai pasirinkimo nebelieka.

Vis dažniau tenka girdėti apie sunkumus, lydinčius norą turėti vaikų – tai vaisingumo sutrikimai. Daugybė porų susiduria su nevaisingumu. Tokios poros atiduotų viską už galimybę susilaukti savo biologinio vaiko. Nevaisingumas – vis dažniau girdima problema. Pora patiria skausmą, jų troškimams neįvykstant, nors medicininė pagalba, atrodytų, gali daug, tačiau ne viską. Nevaisingumo poros nesirenka, tai – gyvenimo duotybė. Nevaisingumo išgyvenimas neretai prilyginamas netekčiai: „aš netekau savo negimusio vaiko…“ Netekau to, ko net neturėjau. Labai skaudu. Nevaisingumą lydi daugybė jausmų: liūdesys, nusivylimas, pyktis… taip pat gėda, kad esu kitoks nei visi, turiu ydą…  Ir kaltė: „aš kalta, kad negaliu savo vyrui pagimdyti vaiko,“ „aš kaltas, kad mano moteris negali pastoti.“ Ir daugybė kitų minčių bei jausmų lydinčių moteris bei vyrus, susiduriančius su nevaisingumu. Visuomenė dažnai nepriima nevaisingumo, dažnai smerkia poras, neturinčias vaikų, neatjaučia, nesvarsto, kad tai gali būti net ne jų pasirinkimas. O tiek moteris, tiek vyras, nuo skausmo ir sumišusių jausmų, tiesiog nebežino, kaip su tuo gyventi.

Psichologinius motinystės ir tėvystės sunkumus tyrinėti giliau, suprasti ir priimti savo jausmus be pagalbos dažnai būna sunku. Kai kuriais atvejais, tai beveik neįmanoma. Saugi erdvė ne tik išsikalbėti, bet ir išjausti tai, kas „užspausta“ gali gerokai palengvinti emocinę nevaisingumo naštą. Tokią erdvę kurią psichoterapija, o psichoterapeutas tampa supratinguoju jausmų ir išgyvenimų liudininku. Taip pat jo darbas padėti neįstrigti skausme, o kartu ir nevengti temų, nuo kurių norisi nusisukti.

Posted in Be kategorijos, Geštalto terapija, Psichologija, Psichoterapija, Santykiai, Šeima, Uncategorized.