Rašymas ir mąstymas

Mąstymas

Mąstymas. Dar kitaip – vidinis matymas. Šia galimybe esame apdovanoti neišsemiamai. Mūsų mąstymo produktai, mintys, skrieja galvoje ištisą dieną, nuo tik pramerktų akių iki miego nežinios vėl. Mintys perkelia mus į bet kokį laiką, vietas, erdves, pasaulius, supažindina su žmonėmis – jau mirusiais, dar gyvais ir dar negimusiais. Nuostabu!

Žmonių mąstymas neatskiriamas nuo kalbos. Vaikai pradeda mąstyti kai pradeda kalbėti. Tai, – plati diskusija apie raidą, neurobiologiją ir smegenų veiklą apskritai. Vištos ar kiaušinio klausimas. Dabar tiesiog priimkite faktą, – kalba ir kalbėjimas (ir rašymas) yra neatskiriami nuo mąstymo ir tęsiam toliau.

Galvojimas

Dar yra galvojimas. Šis, mano akimis, – ne tas pats. Galvojimas, tai problemų sprendimas, labai nuosekliai susikoncentruojant į konkrečias ar abstrakčias užduotis, klausimus. Būtent dėl šio mūsų gebėjimo, turime karštą vandenį, įrenginį per kurį dabar skaitote, galime skristi į erdvę ar pasidaryti kavos prie šio skaitinio. Galvojimas yra sudėtingas. Galvojimas yra kryptingas, reikalauja valios, dėmesio, kūrybingumo. Galvojimas vyksta mūsų pastangų dėka. Taip, kartais atsakymas į klausimą apie kurį jau galvojome, ateina netikėtai, kaip įžvalga. Tai nereiškia, kad pastangų nebuvo įdėta prieš tai. „Bet juk Mendelejevas susapnavo savo periodinę lentelę!“ Galbūt. Tik prieš tai jis galvojo apie cheminių elementų grupavimo problemą ne vienerius metus. Įžvalgoms reikia galvojimo.

Gal todėl tenka pripažinti, – mes per mažai galvojam.

Kodėl tai svarbu? Nes mūsų gyvenimas įtakojamas mūsų mąstymo. Tikrai ne vien mąstymas lemia mūsų gyvenimo kryptį; biologija, ankstyvos patirtys, turimi resursai, aplinkybės turi nemažai įtakos, bet mąstymas – tikrai ne paskutinėje vietoje. Dar svarbiau – kaip ir ką mąstom, dar geriau – galvojam. Taip galime pakeisti nuo mūsų priklausančias aplinkybes. Gerokai dažniau nei norėtume, elgiamės impulsyviai ir nemąstydami, tada susimokame už pasekmes. Mąstymas padeda tas pasekmes sušvelninti, ar net pakeisti teigiamomis. Tarkim, susipykau su draugu. Impulsyviai kilo noras išsakyti viską „kas ant širdies.“ Jis padaro tą patį. Susipykstam. Kai abu atauštam ir galime (vėl) mąstyti, įgyjame šansą pamatyti save kitomis akimis, rasti netobulumus (ir jei norėsime juos vėliau keisti). Galiausiai, abu turėsime bendrą prisiminimą, nuotykį, galėsime kartu pasijuokti iš netikėtai apsidalintų epitetų. Dabar santykis geresnis.

Šiandien labai daug žmonių gyvena tiesiog nešami impulsų ir nebepalieka vietos (pa)mąstymui, o juo labiau (pa)galvojimui. Nemąstydami tampame kvailesniais. Aš, jūs, jie, mes visi… Man netinka taip. Todėl skatinu save mąstyti, ir jus taip pat. Dar geriau – galvoti.

Prasmingas pokalbis

Vienas būdų mąstyti, tai prasmingas pokalbis. Skirtingų pozicijų išsakymas, ieškant tinkamų savų argumentų, įsiklausant į kito nuomonę ir argumentavimą. Priimant kalbėtojo jausmus, mintis, idėjas, apgalvojant jas savo viduje. Tikslas – pažinti kitokias mintis. Tada išsakyti savas: argumentus, jausmus ir idėjas. Abiem su tokiu pačiu atvirumu ir smalsumu. Jei atrandame kažką naujo, mums racionalaus, priimtino ir įdomaus, galime keisti savo požiūrį. Arba likti prie savojo. Prasmingo pokalbio tikslas nėra pakeisti kitą, tikslas – mąstyti.

Tai – reta. Didžiausia mūsų pokalbių dalis yra „kas, kada, ką darė, kas matė ir ką sakė“. Dar patinka / nepatinka informacija. A, dar – priekaištai. Dar apkalbos. Tai, – ne dialogas. Tai žaidimas, klausant tik todėl, kad laukiama savo eilės pasisakyti. Arba žiūrint į ekraną, kalbant su niekuo. Nesakau kad to visiškai nereikia. Sakau, kad prasmingų pokalbių būna retai.

Mąstymas mus praturtina, galvojimas – dar labiau. Kaip gauti turiningą pokalbį, jei susitikti su tinkamu žmogumi galime tik labai ribotai? O jei tokio žmogaus mūsų gyvenime nėra iš viso? O jei patys taip nemokame?

Laimei yra dar vienas būdas prasmingam pokalbiui, mąstymui ar galvojimui.

Rašymas

Rašymas. Sau – būtinai, kitiems – jei norime ir mokame.

Tai gali būti vienas prasmingiausių jūsų pokalbių. Asmeniškai man rašymas padėjo ir tebepadeda išspręsti didžiausias dilemas, suprasti save, pažinti ir išsakyti jausmus, net jei tuo metu esu tik su savimi. Kol rašyti (net ir sau) išmokau, truko laiko. Mokymasis irgi mąstymo dalis. Kuo geriau rašom, tuo geriau veikia mūsų mąstysena, tuo geriau rašymas mums padeda. Puikus, kylančios aukštyn, pozityvios spiralės ratas.
Kaip rašyti kitiems ir sau – labai plati, gili ir sudėtinga tema. Čia jai ne vieta. Ir ne laikas. Dar ne laikas. Jis kažkada ateis, tuomet parašysiu dar. Parašysiu kaip rašyti sau (nors jau esu apie tai rašęs, bet bus daugiau ir naujesnių minčių), pažadu.

Bet net jei ir ko ir nemokam, nereiškia, kad to daryti nereikėtų. Problemų sprendimo principai tie patys, kaip ir prasmingo pokalbio:

  • Iškeliame klausimą ar problemą.
  • Apsvarstome argumentus, kodėl mūsų nuomonė šiuo klausimu yra tokia.
  • Pažaidžiame velnio advokatą ir pasiūlom visiškai priešingą poziciją.
  • Apsvarstom abiejų pusių argumentus, išliekam kiek įmanoma neutralūs ir racionalūs tai darydami.
  • Empatizuojame sau ką jaučiame, – jausmai gali būti svarbus rodiklis mąstant, bet vien jais vadovautis tikrai nereikia.
  • Prieiname išvados.

Jei tiesiog norime kažkur padėti savo jausmus ar mintis,

  • imame ir užrašome ką jaučiame, apie ką galvojame ir ką fantazuojame.
  • Užrašome ką prisimename.
  • Be filtro. Neracionalizuojame ir nebandome perdirbti. Tai padarysime vėliau.
  • Rašome sau ir niekam kitam.

Mums tiesiog reikia kad kažkas išklausytų. Tegu tai bus popierius ar kompiuterio ekranas. O tada jau galime spręsti problemą.

O dabar eikite ir rašykite, turėkite prasmingus pokalbius. Jau šiandien!

Julius

P.S. Kovo 18 mano kolegė Inga Juodkūnė pradeda rašymo dirbtuves. Tiks, jei norite išmokti tikrai gerai rašyti. Nuoroda čia.